Tamsus, siauras požemio koridorius.. bėgu juo rankomis liesdama sienas, nes sunku ką nors įžiūrėti. Didžiulis siaubas ir išgąstis veja mane pirmyn. Už nugaros nieko negirdėti, bet žinau, kad JIS ten.. baisus didelis, grėsmingas ir nenumaldomai artėja prie manęs! Kelią man pastoja durys. Skubėdama patamsyje surandu rankeną, pastumiu, kokia laimė - neužrakintos! Bėgu tolyn.. dar vienos durys.. dar.. su kiekvienu žingsniu mano siaubas auga, širdis daužosi.. ir staiga atsidarius dar vienas duris, vos neatsimušu į sieną - koridorius baigėsi! O JIS artėja, jau matau JO tamsų šešėlį.. Uždarau duris, prisispaudžiu nugara prie mūrinės sienos ir su siaubu laukiu kas bus.. Žiūriu į nedidelį langelį duryse.. staiga jis atsidaro ir ima lįsti gauruota pilka siaubūno galva! Užmerkusi akis bandau klykti, bet nepavyksta išleisti nė garso, pakeliu rankas lyg norėdama gintis ir.. prabundu. O, kokia laimė! Aš saugi, aš namie, tai buvo tik sapnas! Ši mintis mane labai pradžiugina. Sekanti atėjusi mintis jau ne tokia linksma - vėl iki pietų, t.y. visą amžinybę! turėsiu būti viena namie.. Ilgai vaikštinėju po kambarius.. niekaip nesugalvoju ką veikti. Liūdna, nuobodu. Vėl prigulu. Šį kart ant tėvų lovos. Įsmeigiu žvilgsnį į žadintuvą. Jo trumpoji rodyklė stovi vietoje, o ilgoji gerai įsižiūrėjus lygtai kažkiek juda. Susidomėjau. Įsivaizduoju, jog taškučiai, žymintys minutes, tai akys, o ilgosios rodyklės smaigalys - nosis. Kantriai stebiu, kaip nosis juda nuo vienos akies link kitos, įsivaizduoju, kad tai žmogeliukas suka galvą. Pasibaigus vienai minutei, perduoda estafetę kitam veidukui.. Bet kaip lėtai jie ten juda, pavargau žiūrėti. Nusibodo. Nusprendžiu eiti į kiemą. Užsikabinu ant kaklo raktą (toks buvo griežtas tėčio nurodymas), užtrenkiu duris ir nubėgu laiptais žemyn. Kiemas tuščias. Na kaip visada rytais. Ir kur tie vaikai visi? Juk ne aš viena tokia, kuriai dar nereikia į mokyklą. Apeinu patikrinti keletą sekretų. Viskas tvarkoj, bernai dar jų neaptiko. Po pietų, kai grįš sesuo iš mokyklos, padarysim dar vieną, kaip tik turiu kelis saldainių popieriukus, va dar reikia paieškoti stikliuko. Gerai būtų radus kokį didelį! Koks gražus sekretas išeitų! Kad žodis "sekretas" - nuo rusiško žodžio "paslaptis", tuomet dar nesupratau, o ir nesusimąsčiau visai apie tai. Kaip ir apie tai, kas sugalvojo tokį mergaitišką žaidimą - iškasti žemėje duobutę, ten pridėti kokių gražių dalykėlių - spalvotų popieriukų, akmenukų, žolelių, gėlyčių, žodžiu ką tik sukuria fantazija ir ką leidžia galimybės. Viską uždengti stiklo šuke ir užpilti žemėmis. Kartais dar užsodindavome ant viršaus kokių žolių kupstą, kad tik kiemo bernai nerastų! Jiems kažkodėl būdavo didžiulis malonumas atradus sekretą jį išardyti. Todėl mes juos ir vadindavome bernais, barbarus tuos. Vis su šautuvais laksto, vis tratatata... tratatata.. - šaudo atseit iš automatų. Fe, kaip neįdomu. Mūsų, mergaičių, žaidimai daug geresni. Todėl su bernais nedraugaujame ir netgi kariaujame sakyčiau. Vienintelė Angelė su jais bendrą kalbą randa. Ir aišku dėl ko - juk šitaip gerai moka futbolą žaisti! Visi kiemo bernai ją gerbė, o mes mergaitės, žiūrėjome į tai šiek tiek nustebusios, bet taip pat gan pagarbiai. Na va, stikliuką radau! Paslepiu jį po krūmu, užpilu žemėmis ir uždedu akmenuką, kad rasčiau kur pasidėjau. Lipdama laiptais namo, susitinku kaimynę iš 12 buto. Garsiai pasisveikinu.
- Namo eini, Dalyte?, - pasidomėjo.
- Taip.
- O į mokyklą tau dar nereikia? Kiek gi tau metų?
- Penki, - nedrąsiai atsakau.
- A, tai tau dar katino dienos, - nusišypso kaimynė ir nulipa žemyn.
Pasistiebusi rakindama duris galvoju: "Kodėl katino dienos?.." Ir įsivaizduoju juodą katiną vaikščiojantį po kiemą. Bet gi aš į jį visai nepanaši. Reiks vėliau ko nors paklausti ką tai reiškia.
